Nėra sunku lipti per kitą, savame kelyje tikslo link. Kartais sėdi kitam ant galvos ir net pats nesuvoki. Dar pašokinėji, jei tik netingi, kai smaginiesi. Ir tu tik žvilgtelk vieną dieną, še tau, žmogelis nuo tavosios naštos iki pat ausų dauson sulindo, o tu sau laimingas iš aukšto... Sėdi ir nesuvoki.
O kas jei atėjo laikas, kai reikia perlipti patį save? Stumdaisi, zirzi, niršti ant viso pasaulio, baksnoji, verkšleni, surandi milijoną priežasčių, kodėl to žingsnio, visgi, žengti nereikėtų... Ir tai tik dėl prakeikto dviejų AŠ vidinio konflikto, kuris yra žūtbūtinis ir daug žiauresnis, nei karas su aplinka. Viduje tai tęsis iki paskutinio kraujo lašo (nebus kaip pabėgti), nes kažkuriam iš šių priešų reikės pasiduot ir atsitraukti. O tada tik du keliai:
Lipti. Pirmyn. Trauktis atgal.
Nieko nėra gėriau. Nieko, kaip savęs nugalėjimas! Kaip drąsus ir platus žingsnis pirmyn.
** Toks jausmas lyg į Olimpo kalną Sizifo akmenį užridenau ir jis net nesiruošia nudardėti atgalios!!!
Žinot, tai tas pats kaip bijant aukščio eiti ant medinių girgždančių atrakcionų, kurių konstrukcija neturi nei vieno sumauto varžtelio… Atsistoji į eilę, kad patektum į jį. Saulė kepina, tvanku, šiek tiek sukasi galva, milijono žmonių balsai aplink susilieją į tirštą triukšmą. Lėtai, mažais žingsneliais, judi objekto link. Trypčioji, tarytum vienoje vietoje. Kuo artyn, tuo didesnis noras apsisukti ir papustyt padus atgalios. Bet atsisuki, o ten minia, prieš kurią nepasistumdysi - be nubrozdinimų ir sumušimų niekaip neišsigelbėsi (tai, kaip vidinis konfliktas –suksies atgal – viduje kažkas rėks ir draskys, kad nereikia – jau gi tiek nuėjai, eisi pirmyn – dvejosi, nerimausi, vidumi verksi). Ir vis tik pasyviai, bet iriesi į priekį.
O čia žiūrėk ir varteliai, už kurių traukinukas - medinis ir sukiužęs, be jokių modernių apsaugų, kurios tave prispaudžia prie sėdynės. Ir prižiūrėtojas su ironiška, kiek atsainia šypsenėle veide, atidaro vartelius ir paskatina prisėsti. Žengi, atrodo, kad tuoj suklupsi. Kojos linksta, galva sukasi, žemė slysta iš po kojų… Sėdi lyg robotas, sąmonė jau nebesuvokia, ką tuojau pat žadi padaryti. Baimė užvaldė kiekvieną kūno ląstelę. Ir tai tik vyksmo pradžia!
Traukinukas sugirgžda, sucypia ir pajuda, žmonės jame nuščiūva, o tada pasigirsta tik atodūsiai: KĄ MES ČIA DAROME? Tačiau dabar kelio atgal tikrai nėra. Pabijojai kelių nubrozdinimų, tai sučiaupk tylos lūpas ir lauk.. Judėk pirmyn, kai seni surūdiję krumpliaračiai kelia mus, sėdinčius vagonėliuose, į šešiasdešimties metrų aukštį. Didėjanti baimė, vis labiau ir labiau gniaužia kvapą, temdo sąmonę, priverčia sulaikyt kvėpavimą. Bet jau pasirinkai krypti, jau…
Viršūnė – tu čia, kaip ir šešiasdešimt dviejų laipsnių nuolydis, kuriuo iš inercijos pasileidžia vagonėlių virtinė. Iš aukščio nuostabos spėji tik vienintelį, ir keliasdešimčiai sekundžių, paskutinį kartą įkvėpti. Skrieji šimto dvidešimt kilometrų per valandą greičiu – aukštyn ir žemyn… Širdis spurda krūtinėj, norinti iššokti… Vėjas žnaibo veidą - ašaros, nenorimos, liejasi skruostais.
Garsas, užstrigęs gerklėje išsprūsta tik paskutiniuose posūkiuose. Stabdžių cypimas sunormalizuoja kvėpavimą… Įsitempęs kūnas atsipalaiduoja. Ir veidą nutvieskia nuoširdi euforijos šypsena. Tai truko taip trumpai, vos kelias minutes, – o ar pameni, kaip nenoriai peržengei save? Koks gilus apmąstymų kartėlis buvo užvaldęs, priėjus šią gyvenimo kryžkelę?
Bet šis nenusakomas jausmas - adrenalinas! Tas noras, viskam praėjus, išskleist sparnus ir pakilt! Dėl to verta kovoti, kad ir su pačiu savimi!
**Kai pabandai kartą – niekas nesugebės sustabdyti daryti dar dar ir dar. Nebijok. Nieko. Tuo labiau savęs.
